Kai buvau maža, močiutė sakydavo: „Valgyk tai, ką duoda žemė šiuo metu.“ Tada aš to nesupratau. Man atrodė, kad pomidorai turi būti visada, o braškės – net žiemą. Dabar, po daugelio metų, suprantu, kokia išmintis slypėjo tuose paprastuose žodžiuose.
Gyvenant Nyderlanduose, kur parduotuvės pilnos visko iš viso pasaulio, lengva pamiršti, kad maistas turi savo laiką ir vietą. Bet kai pradedu ruošti valgį pagal tai, kas šiuo metu auga mano sode arba ką randu turguje, kažkas pasikeičia. Lėkštė tampa ne tik maistu, o pasakojimu.
Vasaros pradžia – žalios spalvos ir lengvumas
Birželio pabaigoje ir liepos pradžioje mano virtuvė kvepia šviežiomis žolelėmis. Petražolės, krapai, bazilikai – jie užpildo orą aromatu, kuris primena vaikystės daržą Lietuvoje. Aš mėgstu daryti paprastas salotas: švieži agurkai, ridikėliai, šiek tiek grietinės ir daug žalumynų. Nieko daugiau nereikia.
Kartais prie to pridedu virtų bulvių su sviestu ir krapais. Tai paprasčiausias patiekalas pasaulyje, bet kai bulvės iš savo sodo, o krapai ką tik nuskinti – jis tampa ypatingas. Skonis yra švarus, ryškus ir labai „dabar“.
Ruduo – šiluma ir gylis
Rudenį viskas keičiasi. Obuoliai, moliūgai, burokėliai, kopūstai. Aš pradedu kepti daržoves orkaitėje su rozmarinais ir česnaku. Namai prisipildo kvapo, kuris primena vaikystės sekmadienius. Tada gaminu sriubas – moliūgų su imbieru arba burokėlių su krapais ir grietine.
Ypač mėgstu keptus obuolius su cinamonu ir medumi. Tai paprastas desertas, bet kai obuoliai iš vietinio sodo, o medus iš kaimynės bitininkės – jis tampa kažkuo daugiau nei desertas. Tai prisiminimas apie tai, kaip gamta rūpinasi mumis.
Žiema – šaknys ir kantrybė
Žiemą aš dažniau renkuosi šaknines daržoves: morkas, pastarnokus, salierus. Jos ilgai laikosi, o jų skonis tampa saldesnis po šalnų. Gaminu troškinius, kuriuos galima valgyti kelias dienas. Tai maistas, kuris šildo ne tik kūną, bet ir sielą.
Žiemą taip pat atrandu džiovintų vaisių ir riešutų grožį. Kai nėra šviežių uogų, saujos džiovintų spanguolių ar obuolių griežinėlių tampa maža švente. O riešutai – graikiniai, lazdyno – primena miškus, kuriuose vaikščiojau vaikystėje.
Pavasaris – pažadas ir lengvumas
Pavasarį viskas vėl prasideda iš naujo. Pirmieji žalumynai, ridikėliai, jauni svogūnai. Aš mėgstu gaminti lengvus patiekalus – omletus su žolelėmis, salotas su pirmosiomis lapinėmis salotomis. Tai maistas, kuris primena, kad po žiemos visada ateina naujas pradžia.
Kartais tiesiog valgau duoną su sviestu ir ridikėliais. Paprasta. Bet kai ridikėliai traškūs ir aštrūs, o duona naminė – tai tampa ritualu.
Stebėdama, kaip keičiasi mano lėkštė pagal metų laikus, suprantu, kad tai ne apie maistą. Tai apie ryšį. Ryšį su vieta, kurioje gyvenu, su laiku, kuris bėga, ir su savimi, kuri kiekvieną sezoną tampa šiek tiek kitokia.
Sezoninis valgymas nėra taisyklė. Tai kvietimas pastebėti. Pastebėti, kas auga aplink, kas kvepia, kas skanu būtent dabar. Ir kai pradedame tai daryti, maistas tampa ne tik kuru, o tiltu tarp mūsų ir pasaulio.