Yra dienų, kai viskas atrodo per greita. Mintys lekia, užduotys kaupiasi, o aš jaučiuosi kaip žmogus, kuris bėga paskui traukinį, kurio niekada nepavys. Tokiomis akimirkomis aš sustoju. Ne todėl, kad žinau, ką daryti. O todėl, kad nebežinau, kur bėgti.
Tada aš tiesiog sėdžiu. Kartais ant sofos, kartais ant virtuvės kėdės, kartais net laiptuose. Ir pradedu stebėti savo kvėpavimą. Ne keisti jį. Ne gilinti specialiai. O tiesiog pastebėti.
Įkvėpimas... iškvėpimas. Šaltas oras nosyje. Šiluma krūtinėje. Pilvo kilimas ir kritimas. Kartais tai trunka kelias minutes. Kartais ilgiau. Ir kiekvieną kartą kažkas pasikeičia.
Kodėl kvėpavimas toks galingas
Kvėpavimas yra vienintelis procesas mūsų kūne, kurį galime valdyti sąmoningai ir kuris vyksta automatiškai. Tai tiltas tarp to, ką kontroliuojame, ir to, kas vyksta savaime. Kai pradedame jį stebėti, mes tarsi grįžtame namo – į savo kūną, į dabarties momentą.
Aš pastebėjau, kad kai esu susijaudinusi ar nerami, mano kvėpavimas tampa negilus ir greitas. Kai liūdna – jis tampa sunkus. Kai rami – gilus ir ritmingas. Kvėpavimas yra mano vidinis barometras. Jis visada sako tiesą, net kai mintys meluoja.
Mano paprastas ritualas
Kasdien, dažniausiai ryte prieš pradedant darbą arba vakare prieš miegą, aš skiriu 5–7 minutes tiesiog kvėpavimui. Sėdžiu patogiai, užmerkiu akis ir stebiu. Kartais skaičiuoju įkvėpimus – iki dešimties, tada vėl nuo pradžių. Kartais tiesiog leidžiu mintims ateiti ir išeiti, o dėmesį grąžinu prie kvėpavimo.
Tai nėra meditacija griežta prasme. Tai tiesiog buvimas su savimi be reikalavimų. Be tikslo „tapti geresne“. Tiesiog būti.
Kartais tai sunku. Mintys šokinėja, kūnas nori judėti, o aš jaučiuosi nekantraujanti. Tada aš šypsausi sau ir grįžtu prie kvėpavimo. Vėl ir vėl. Kiekvienas grįžimas yra maža pergalė.
Kvėpavimas gamtoje
Ypač stipriai kvėpavimas veikia, kai esu gamtoje. Lietuvos miškuose arba Nyderlandų parkuose. Ten oras kitoks – švaresnis, pilnesnis. Kai einu ir sąmoningai kvėpuoju, jaučiuosi kaip dalis didesnio ritmo. Medžiai kvėpuoja. Žolė kvėpuoja. Aš kvėpuoju kartu su jais.
Kartais sustoju prie upės ir tiesiog stoviu, kvėpuodama. Vanduo teka, vėjas judina lapus, o aš stoviu ir jaučiu, kaip oras juda per mane. Tai paprasta akimirka, bet ji turi savotišką šventumą.
Manau, kad kvėpavimas yra vienas seniausių būdų grįžti į save. Jis nemokamas. Jis visada su mumis. Ir jis veikia, net kai niekas kitas neveikia.
Jei šiandien jaučiatės perkrauti – sustokite. Tiesiog 2 minutes. Užmerkite akis. Pajuskite orą. Tai gali būti pradžia kažko gražaus.