Manęs dažnai klausia, kaip aš atsidūriau čia – rašydama apie kasdienybę, gamtos ritmus ir tuos mažus dalykus, kurie dažnai lieka nepastebėti. Atsakymas paprastas ir sudėtingas vienu metu. Viskas prasidėjo labai seniai, dar vaikystėje Lietuvoje.
Gimiau nedideliame miestelyje netoli Kauno. Mano vaikystė buvo pilna miškų, pievų ir begalinių vasarų prie upės. Tėvai augino daržus, o močiutė mokė mane atpažinti žoleles ir suprasti, kada obuoliai jau saldūs. Tada aš dar nežinojau, kad šie paprasti įgūdžiai taps mano didžiausiu turtu po daugelio metų.
Kai man buvo dvylika, šeima persikėlė į Nyderlandus. Tėvas gavo darbą Amsterdame, ir mes atsidūrėme visiškai kitame pasaulyje. Gatvės buvo siauros, žmonės skubėjo, o gamta atrodė tvarkinga ir prižiūrėta. Iš pradžių aš bijojau. Vėliau išmokau prisitaikyti. Mokykloje kalbėjau olandiškai su akcentu, o namuose – lietuviškai. Tapau tarpininkė tarp dviejų kultūrų.
Po studijų dirbau mokykloje – mokiau vaikus literatūros ir kūrybinio rašymo. Tai buvo gražus darbas, bet po dešimties metų pajutau, kad kažko trūksta. Miesto ritmas, nuolatinis vertinimas, ekranai, planai – viskas tapo per daug. Vieną žiemą grįžau į Lietuvą trumpam aplankyti senelių kapų ir miškų. Tas mėnuo viską pakeitė.
Kasdien eidavau į mišką netoli Vilniaus. Ne su tikslu, o tiesiog vaikščioti. Stebėjau, kaip sniegas tirpsta, kaip pirmieji žiedai prasiskverbia pro žemę. Grįždavau namo ir užsirašydavau savo mintis – ne dienoraštyje, o tiesiog ant popieriaus lapų, kuriuos vėliau sudėdavau į seną dėžutę.
Kaip gimė šie užrašai
Grįžusi į Nyderlandus supratau, kad noriu dalintis tomis įžvalgomis. Ne kaip „patarimais“, o kaip paprastomis istorijomis. Taip 2024 metais atsirado pirmieji tekstai, kurie vėliau tapo šiuo tinklalapiu. Pavadinau jį „Kasdienybės užrašais“, nes man atrodo, kad būtent kasdienybėje slypi didžiausia išmintis.
Šiandien gyvenu nedideliame miestelyje Nijkerke, netoli Amsterdamo. Turiu nedidelį sodą, kuriame auginu pomidorus, žoleles ir gėles. Kiekvieną rytą geriu arbatą prie lango ir stebiu paukščius. Kartą per kelis mėnesius grįžtu į Lietuvą – aplankau miškus, kuriuos myliu, ir artimuosius.
Rašau ne tam, kad mokyčiau. Rašau tam, kad priminčiau sau ir kitiems: gyvenimas yra gražus ne tada, kai viskas tobula, o tada, kai mes mokame pastebėti jo grožį tokią, kokia jis yra. Sezoniniai vaisiai, tylus rytas, kvėpavimas, kuris ramina – visa tai yra dovanos, kurias gauname kiekvieną dieną.
Šiame tinklalapyje rasite penkis straipsnius, kurie atspindi mano dabartinius apmąstymus. Jie nėra tobuli. Jie nėra moksliniai. Jie tiesiog yra mano. Jei jie palies ir jūsų širdį – vadinasi, mes susitikome čia neatsitiktinai.
Ačiū, kad skaitote.
Danielle Timmer
Nijkerk, Nyderlandai • 2026 m. liepa